Savitumas

Esame pasirinkę etnokultūrinio ugdymo kryptį. Lopšelio - darželio gyvenimo ciklas sukasi pagal lietuvių liaudies kalendorių.

Etnokultūra – ugdymo proceso integracinė ašis. Šilutės rajonas yra Mažosios Lietuvos dalis, kurios tautinės kultūros savitumai pokario metais buvo ignoruojami. Siekiame pažinti, išlaikyti, perimti Mažosios Lietuvos tautinės kultūros tradicijas. Etninės kultūros temos integruojamos į vaikų meninę (dailė, muzika, choreografija), pažintinę (tautosaka, folkloras, gamta, papročiai), darbinę (rankų darbeliai, interjero ir lauko aplinkos kūrimas), liaudiški žaidimai (judrieji, loginiai). Ekskursijų, kelionių metu susipažįstame su Mažosios Lietuvos, Pamario krašto, Šilutės miesto architektūros, gamtos, kultūros, istorijos paminklais.

Šilutės kraštas pasižymi išskirtine savo geografine padėtimi, unikaliu kraštovaizdžiu, savita etnokultūra, Pamario krašto gamtos ištekliais, Mažosios ir Didžiosios Lietuvos sandūroje susiformavusiu kultūriniu - istoriniu paveldu. Didžiuojamės, kad turime bendrą tėviškę su Martynu Mažvydu, Vydūnu, Martynu Jankumi ir kt.

Džiaugiamės, kad „Pušelės“ vaikų ir pedagogų folkloro ansamblis „Žuvininkai“, įsigijęs autentiškus Klaipėdos krašto tautinius rūbus ir parengęs Pamario krašto kultūrinę programą, yra reprezentacinis Šilutės kolektyvas, kviečiamas atstovauti miestui daugelyje renginių.

Taikome Valdorfo pedagogikos elementus ir antroposofines idėjas: ikimokyklinis ugdymas(is) yra savaiminė vertybė, vaikai jam turi vidinę prigimtinę motyvaciją, - jis leidžia vaikams pažinti pasaulį tinkamiausiu jų amžiui būdu – jaučiant, liečiant, tyrinėjant ir mėgdžiojant, kitaip tariant, per veiklą ir patyrimą. Tik tuomet, kai atsiranda nauji sugebėjimai, maždaug apie septintuosius metus, vaikas tampa fiziškai, emociškai ir intelektualiai pasirengęs kryptingam, tikslingam mokykliniam mokymuisi („Valdorfo darželio programa“, parengta Lietuvos Valdorfo pedagogikos centro, 2005 m).

Nesikeičiantis lopšelio - darželio prioritetas yra vaikų sveikatos stiprinimas, sveikos gyvensenos ugdymas. Lopšelyje – darželyje įrengtos choreografijos ir sporto salės. Ritminio masažo specialistė padeda vaikams, turintiems netaisyklingos laikysenos, plokščiapėdystės, elgesio ir emocijų sutrikimų. Lauko teritorijoje išasfaltuota mažojo krepšinio  aikštelė, įrengta mažojo futbolo aikštelė, „Sveikatos takas“ – medinių laipiojimo įrenginių kompleksas, dviračių trekas. Grupių sporto kampeliuose yra pakankamai aktyvų judėjimą skatinančių priemonių.

Valgykloje pusryčiauja, pietauja ir vakarieniauja 3 metų ir vyresnio amžiaus vaikai. Šalia valgyklos esančiame „Žiemos sode“ vilioja augalų karalija, didelis akvariumas su žuvytėmis, gyvena papūgos, triušis, balinis vėžlys.

Nemiegantys pietų miego vaikai laiką leidžia „Nemiegančių pietų miego vaikų kambarėlyje“.

2008 m.  įstojome į Lietuvos ikimokyklinių įstaigų asociaciją „Sveikatos želmenėliai“.

Vienas iš mūsų prioritetų – demokratiškų, humaniškų santykių diegimas bendruomenėje, mokantis pedagogams vadovauti vaikų elgesiui pozityviais, nežeidžiančiais metodais, šviečiant tėvus.

Mokomės propaguoti bendruomenės gyvenimą, grindžiamą socialinės ekologijos principais: pripažinti vaikų kultūrą kaip vertybę, o vaikus – kaip aktyvius bei išradingus savo aplinkos kūrėjus.

Siekiame sudaryti sąlygas vaikų saviraiškai ir vaikiškam elgesiui plėtotis, pereiti nuo sprendimų priėmimo „dėl“ vaiko prie sprendimų darymo „su“ vaiku, t. y. įsiklausymo į vaiko nuomonę. Vaikystė yra unikalus žmogaus raidos tarpsnis, kurio negalima nei skubinti, nei stabdyti.

Ištrauka iš lopšelio - darželio ugdymo programos ,,Pasaulis yra geras ir aš esu geras jame“:

Vadovaujamės„Lietuvos vaikų ikimokyklinio ugdymo koncepcija“, kurioje teigiama, kad:

<.....> ikimokyklinėje vaikystėje itin svarbus individualios vaiko globos bei auklėjimo aspektas, mokymui tenka siauresnis vaidmuo. Be to, auklėjimas ir mokymas negali būti izoliuoti (mokymas, kaip savarankiška veikla nerekomenduojama), jie turi sudaryti neatsiejamą visumą.

<.....> ikimokyklinėje įstaigoje turi būti sudaryta vaikui natūrali, džiugi buvimo aplinka, užtikrinama jo globa. Be to, turi būti saugoma ir stiprinama fizinė ir psichinė vaiko sveikata, sudaromos sąlygos, tenkinančios augančio organizmo poreikį judėti arba ilsėtis.

<.....> ypač svarbu tautosaka, tautodailė, tautiniai žaidimai, papročiai. Kad tautos kultūros vertybės taptų vaikų savastimi jos turi atitikti amžiaus, individualių savybių, patirties sąlygojamas jo pažintines, jausmines ir veiklos galias.

Ikimokykliniame amžiuje sukaupta emocinė patirtis lemia visą tolesnį žmogaus gyvenimą.

Todėl labai svarbu ankstyvojoje vaikystėje patirti, kad pasaulis kupinas rūpestingumo, atjautos, įdomus, o ne nemielas, atžagarus, bauginantis. Ikimokykliniame amžiuje formuojasi asmenybės savigarbos pagrindai, pagal vienaip ar kitaip suvoktą pasaulį  vėliau vaikai derina veiksmus, elgesį“.

Vadovaudamiesi Šalvos Amonošvilio filosofinėmis ir pedagoginėmis idėjomis, kuriame savo ugdymo filosofiją:

„Žmonės gimsta vieni kitiems. Mokytojo misija padėti vaikams išmokti vykdyti savo misiją: vienam – statyti, antram – piešti, ... penktam – apginti silpną, šeštam – gydyti ... Todėl nėra mažų žmonių ir mažų misijų. Gamta vaikui negaili nieko ir apdovanoja jį visokiomis gėrybėmis: jis turi tyras mintis, jausmus, pasirinkimo laisvę, valią, meilę, veržlumą, pažinimo norą, tikėjimą ir pasitikėjimą. Per jį gamta išreiškia pati save. Vaikas gali viską, tik pedagogika tam neturi pakenkti“.